Virpinanti širdis Malonumo giesmė vilioja ir ramina. Tai „Lascia la spina cogli la rosa“ – arija iš pirmos ir paskutinės Georgo Friedricho Handelio oratorijos. Arija keliavusi per kompozitoriaus kūrybą, cituota ir naudota skirtinguose siužetuose, bet pirmą kartą suskambusi oratorijoje „Il trionfo del Tempo e del Disinganno“ – „Laiko ir Nusivylimo triumfas“ – personažo Malonumo lūpose. Bet šiandien Malonumo arija geriau žinoma kaip „Lascia ch’io pianga“ iš operos „Rinaldas“, kurios muzikinė medžiaga nuo pirmosios jos versijos skiriasi tik vienu akordu.

Oratorijos, kurią Handelis parašė dvidešimt dvejų, siužetas gana paprastas. Kalbasi keturi personažai: Grožis, Malonumas, Laikas ir Nusivylimas. Laikas ir Nusivylimas bando įtikinti Grožį, kad gyvenimas yra trapus ir greitai baigiasi, todėl svarbiau pasirinkti dvasinį kelią ir siekti aukštesnių tikslų. Malonumas – operos antagonistas – bando įtikinti Grožį džiaugtis paprastesniu gyvenimu.

Šioje arijoje Malonumas paskutinį kartą gundo Grožį pasirinkti jo kelią. Pasirinkti rožę, o ne jos spyglį. Jis sako, kad senatvė ateis – nori to Grožis ar ne – bet geriau jau tegu Grožio širdis jos nesitiki.

Baroko muzikos dirigentas ir muzikologas Christianas Frattima apie Handelio kūrybą gali kalbėti iki išnaktų. Klavesinu pademonstravęs skirtumą tarp abiejų arijos versijų, jis sako, kad italų renesancinio kontrapunkto tradicijoje kvartsekstakordas buvo griežtai uždraustas, todėl Handelis, norėdamas parodyti, kaip gerai jaučia vietinę publiką, „Lascia la spina“ rašė archajiškiau nei vėlesnėję arijos versiją operoje „Rinaldas“.

Kontratenoras Algirdas Bagdonavičius yra ir vokalo mokytojas. Savo darbe jis skatina jaunus kontratenorus priimti savo balso unikalumą ir nebijoti žengti į sceną, nepaisant užgaulių ar net homofobiškų komentarų, kurių kartais sulaukia kontratenorai dainuodami Lietuvoje. Jis sako, kad ši arija suteikia jam vilties.

Kontratenorui Viktorui Gerasimovui ši melodija asmeniškai labai svarbi. Jis tapo pirmuoju viešai girdimu ir matomu kontratenoru Lietuvoje, todėl turėjo suvalgyti gerą pūdą druskos, kol lietuviška auditorija ramiai priėmė jo balsą. Bet ši arija dar tada jam suteikė stiprybės ir žadėjo išsilaisvinimą. Viktorui „Lascia“ įprasmina jo ryšį su pirmuoju dainavimo mokytoju. Ankstyvoje paauglystėje choro vadovo Juozo Kubiliaus padrąsintas jis atliko šią ariją muzikos mokyklos salėje, o po beveik penkiolikos metų ją dainavo vadovo laidotuvėse.

Prodiuseriai Adomas Zubė ir Elžbieta Radušytė